„Apple Inc.” neseniai paskelbė akciją „Greener Apple”, kuria nori pranešti, jog gamindami naujus kompiuterius ar kitus įrenginius jie nenaudoja žmogui kenksmingų chemikalų. Niujorko meras M. Bloombergas skelbia siekiantis, jog Niujorko taksi ir limuzinai atitiktų visus ekologijos reikalavimus – vadinasi, anksčiau ar vėliau mieste bus naudojami tik hibridiniai automobiliai. San Francisko meras G. Newsomas uždraudė automobilių eismą didelėje centrinėje miesto dalyje ir inicijavo Sekmadienio Gatvių renginį, skatinantį visus norinčius miestelėnus išeiti į gatves ir linksmintis be anglies dioksido.
Lietuvoje „SEB lizingo taurė 2008” surengė ekologiškų transporto priemonių riedžių (angl. segwayi), specialių triračių ir elektromobilių lenktynes Vilniaus centre ir skelbė: „Už aplinkai ir žmonėms draugišką miestą, saugias ir ekologiškas technologijas – už miestą, kuriame gera ir sveika gyventi!”. Kino mėgėjams į „Skalvijos” kino teatrą atnešus baterijų ar kitos nurodytos rūšies perdirbimui skirtų atliekų filmus siūloma žiūrėti nemokamai. Kosmetikos kompanija „Oriflame” kviečia susimąstyti apie aplinkos taršą ir važinėti žaliuoju troleibusu. Bendrovė TEO LT nusprendė atsisakyti popierinių sąskaitų klientams, nes per metus vokams ir sąskaitoms ji sunaudoja daugiau kaip 20 tonų popieriaus. Bankas „Nordea” visą reikalingą informaciją klientams spausdina ant abiejų perdirbto popieriaus pusių. Prekybos centrų lentynos lūžta nuo ekologiškų, sveikų produktų, o prie kasų pirkėjams siūloma įsigyti perdirbamus maišelius.
„Ekologiškumas” – mada?
Visi šie pasaulio ir Lietuvos pavyzdžiai tik patvirtina, kad šiandien būti ekologišku tiesiog privaloma. Tiek sąmoningi piliečiai, tiek verslininkai supranta ekologiško verslo teikiamą naudą – tai naudinga ne tik aplinkai, bet ir jų įvaizdžiui. Pastebima, kad Lietuvoje dalis verslo atstovų į ekologiškumą žiūri ne kaip į būtinybę, o kaip į mados tendenciją, kurios sekimas yra prestižo ir įvaizdžio dalis. Akivaizdu, kad daugelis verslininkų pasiduoda vyraujančiai madai būti ekologiškiems atidžiau nesusimąstydami, ką iš tikrųjų tai reiškia. Daugėja ir tokių, kurių veiklą galima apibūdinti „žaliuoju smegenų plovimu” (ang. greenwashing). Tai dar 1990 m. pradėtas naudoti terminas, reiškiantis klaidinančios informacijos pateikimą, norint sukurti teigiamą visuomeninį ar ekologinį požiūrį į veiklą ar prekę.
Atpažinti, ar deklaruojamas įmonės ekologiškumas yra tikras, pakankamai sudėtinga, tačiau yra keletas kriterijų, padedančių tai nustatyti. Jeigu įmonės reklamoje gausiai naudojama frazės „natūralus”, „nekenksmingas aplinkai” ir pan., tačiau realiais faktais tai neįrodoma, nereikėtų į tai žiūrėti itin patikliai. Produktai, kurie nėra patvirtinti pasauliniais standartais ar sertifikatais, taip pat negali būti vadinami ekologiškais, o įmonės skelbiami teiginiai, nepagrįsti nepriklausomų, trečiųjų šalių, taip pat negali būti pripažinti teisingais. Be to, jeigu kompanijos „žaliosios” prekės ar paslaugos sudaro tik nedidelę visos veiklos dalį, tai nėra tikroji „žalia” kompanija.
Lietuvoje įtartinai atrodo prekybos centrų lentynose esanti gausybė „sveikų” ir „ekologiškų” produktų. Dažnai toks gaminių žymėjimas atlieka tik prekės reklamavimo funkciją, nes realiai neturi tų gaminio savybių, apie kurias skelbia.
Ekologiški produktai yra tik tie, kurie pažymėti sertifikuotais ekologiniais ženklais. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra gausybė įvairių gamintojų ar prekybininkų sukurtų etikečių ir simbolių, kuriais siekiama suteikti produktui ekologiškesnio, sveikesnio gaminio įvaizdį.